RASOS

Saulėgrįža (ankstesnėje literatūroje galima rasti pavadinimą
Astronomija

Saulėgrįža (ankstesnėje literatūroje galima rasti pavadinimą solsticija) tai laiko momentai žiemą ir vasarą, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria taškuose, labiausiai nutolusiuose nuo dangaus pusiaujo. Nuo jų Saulė pradeda grįžti atgal  (artėti prie dangaus pusiaujo). Saulėgrįžos taškai danguje yra nutolę per 90 laipsnių nuo lygiadienio taškų. Vasaros saulėgrįžos momentu (žymimas Vėžio ženklu) Saulė yra šiauriniame dangaus pusrutulyje (dangaus pusiaujo atžvilgiu), žiemos saulėgrįžos taške  (žymimas Ožiaragio ženklu) Saulė yra pietiniame dangaus pusrutulyje. Saulėgrįžų taškai žymimi tais pat ženklais, kuriuose jie buvo prieš 2000 metų. Dabar vasaros saulėgrįžos taškas yra Tauro žvaigždyne, o žiemos saulėgrįžos taškas – Šaulio žvaigždyne. Šiaurinio pusrutulio gyventojams vasaros saulėgrįža (birželio 22 d.) yra astronominės vasaros pradžia (Saulės kelias virš horizonto būna ilgiausias, taigi diena ilgiausia, naktis trumpiausia), o žiemos saulėgrįža (gruodžio 22 d.) – astronominės žiemos pradžia  (naktis ilgiausia, diena trumpiausia). Pietų pusrutulio gyventojamas – atvirkščiai, birželio 22 d. naktis būna ilgiausia, o diena trumpiausia.

Vasaros saulėgrįža būna birželio 22 arba birželio 21 dieną (šventė – Rasos šventė).
Žiemos saulėgrįža būna gruodžio 22 arba gruodžio 21 dieną (šventė – Kūčios).

Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas. Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Germanų vidurvasario šventė yra vadinama Ligo.

Pavadinimas ir ištakos

Rasa – tyrumo, gyvybingumo, vaisingumo simbolis baltų kultūroje. Manoma, kad vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų: pasak Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Senieji lietuvių papročiai  pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XIX a. Autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas. Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 metais.
Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių  šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. 2003 m. vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta nedarbo diena, tačiau įstatyme minimos Joninės.  Tai sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti šiuolaikines Jonines ir senąsias Rasas. Tačiau dėl aukščiau minėtų priežasčių nėra visai aišku, kaip turėtų vadintis senąsias tradicijas tęsianti šventė. Vienas iš argumentų už vienaskaitinį Rasos arba  Rasos šventės pavadinimų: Vilniuje daugiskaitinės Rasos visų pirma asocijuojasi su Rasų kapinėmis (dr. Libertas Klimka). Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

Prasmė

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių  nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai imus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje.  S. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d.

Papročiai

Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai  eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą  būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Saulėgrįža (ankstesnėje literatūroje galima rasti pavadinimą

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės.  Kupolė (surinkti žolynai) minimi XIII a. Ipatjevo metraštyje. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės ir pan. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus  ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti.  Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais.

M. Pretorijus rašo, kad šią kartį – kupolę arba kaupolę – pritvirtindavo prie vartų, pro  kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis (axis mundi), Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai. Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.  Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį. Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią Saulę.
Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama,  kad Saulė neišdegintų pasėlių – tam aukodavo aukas, Saulė garbinama maldomis ir giesmėmis.

Apeigos

Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami rugių laukeliai,  klausiama Kupolės (vėliau Jono), ar geri rugiai, linai ir pan. Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių,  (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą). Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi,
kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai.

Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį,  vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti  ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą. Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi raganų. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus,
marškas, paklodes ir kt., o susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų, kurios ėdė žolėje. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

Rasos šiandien

Atėjus krikščionybei, pamažu nyko senoji šventės prasmė, tačiau pagrindiniai elementai išliko. Per XIX ir XX a. vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. 1881 m. Rasą ant Rambyno atgaivino Vydūnas. Nepriklausomoje Lietuvoje šventė tapo populiaresnė.  1967 m. Kernavėje Rasos šventę ėmė švęsti Romuva. Dabar sunku atkurti šventės apeigas, todėl nebijoma varijuoti, kurti patiems. Nors paprastai šiandien šventė vadinama krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančių atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias  tradicijas. Svarbiais šventės elementais išlieka vanduo, ugnis, žolynai, apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.

Saulėgrįža (ankstesnėje literatūroje galima rasti pavadinimą

Rasos

Šaltinis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.